Žirniai – viena seniausių Žemėje daržovių. Pagal baltymų ir angliavandenių kiekį jie beveik prilygsta mėsai. Gausu žirniuose cukraus, vitaminų, mineralinių druskų, ypač fosforo, kalcio, geležies.
Daugelis daržininkų mėgėjų augina tik gliaudomuosius žirnius, kurie pribrendę būna apvalūs arba raukšlėti. Ne mažiau vertingi ir šparaginiai. Jų ankštyse nėra pergamentinio sluoksnio, todėl maistui vartojamos visos ankštys. Renkantis žirnių veislę svarbu žinoti, kokio aukščio užaugs jų stiebas. Žemaūgių žirnių veislių stiebas užauga iki 60 cm, aukštaūgių – dvigubai ilgesnis. Žemaūgiai žirniai dažnai ankstyvesni, sunoksta vienu laiku, aukštaūgiai dera ilgiau – apatinės ankštys jau skinamos, o viršutinės dar žydi.
Sėti žirnius reikia skirtingu tankumu. Žemaūgiai sėjami tankiau, tarp eilučių mažame darže pakanka 15–20 cm atstumo, aukštaūgiai – rečiau, galima lizdais ar išilgai lysvės dviem eilėmis. Perkant reikia pasirinkti įvairesnių veislių – ankstyvesnių ir vėlyvesnių, gliaudomųjų ir šparaginių.
Dirvai ir klimato sąlygoms žirniai nėra reiklūs. Prastai auga rūgščiose ir nepuveningose smėlio dirvose. Geriausiai auga vidutinio sunkumo, orui ir vandeniui laidžiose dirvose. Sėjami kiek galima anksčiau – balandžio mėnesį, kol dirvoje pakanka drėgmės. Dygsta esant 2–4 ºC šilumos. Sudygę žirniai pakelia – 4 °C temperatūrą. Žirnius galima sėti ir birželio viduryje. Tada derlių skinsite rugpjūtį.
Į tą pačią vietą galima sėti tik po 4–5 metų. O po ankštinių priešsėlio puikiai veši visos kitos daržovės.
Žirniai – viena seniausių Žemėje daržovių. Pagal baltymų ir angliavandenių kiekį jie beveik prilygsta mėsai. Gausu žirniuose cukraus, vitaminų, mineralinių druskų, ypač fosforo, kalcio, geležies.
Daugelis daržininkų mėgėjų augina tik gliaudomuosius žirnius, kurie pribrendę būna apvalūs arba raukšlėti. Ne mažiau vertingi ir šparaginiai. Jų ankštyse nėra pergamentinio sluoksnio, todėl maistui vartojamos visos ankštys. Renkantis...
