Apie daržą net girdėt nenorėjusi Roma vieną dieną persigalvojo ir šiandien nesigaili

Aš – Roma Ignatavičienė. Sodo sklypą įsigijau 1982 m. spalio pabaigoje, dar dirbdama Vilniaus universitete, taigi turiu jį jau 35 metus.

Prisimindama vaikystėje tėvams kolūkio priskirtas ravėti ilgas pašarinių burokų ir cukrinių runkelių vagas, kurias ravėdavome kepinant saulei, ilgus metus nenorėjau net pagalvoti apie žemės darbus. Tačiau peržengus trisdešimties metų amžiaus slenkstį, matyt, manyje nubudo „protėvių šauksmas“ panerti rankas į žemę. Tuo metu kaip tik išgirdau, kad Vilniaus universitetas iš valstybės įgijo nemažus plotus tam, kad apdovanotų savo geriausius darbuotojus (tuo metu taip buvo kalbama) nedideliais žemės sklypeliais laisvalaikiui praleisti gamtoje. Kitaip tariant, pasinaudojau proga.

Iš pradžių tai atrodė tarsi žaidimas. Bet pamažu išaiškėjo, jog be nemažų pastangų nieko gero iš to neišeis. Prieš tai čia augintas vasarojus buvo tapęs tikrais plėšiniais, juos įveikti reikėjo ne tik darbo rankų savaitgaliais, bet ir tvirtų įrankių.

Netrūko ir papildomų sunkumų – maži vaikai, tolimas kelias eiti pėsčiomis nuo Žaliųjų ežerų stotelės, kadangi toliau autobusas neveždavo, o ir grūstis su būriais poilsiautojų nebuvo malonu. Tačiau entuziazmas dėl to neišblėso, nes su vyru buvome jauni ir stiprūs.

Patirties teko semtis iš anuomet kasmet leidžiamų „Sodininko žinynų“, taip pat iš žurnalo „Mūsų sodai“, kuriuos ilgainiui tiesiog mintinai mokėjau.

Žemė mūsų sklypelyje iš pradžių dar buvo gana derlinga savaime, jokių papildomų priemonių jai gerinti nereikėjo. Pamenu, sykį pasodinau pusę kibiro bulvių ir nustebau, kai iš jų užaugo keturi maišai! Žinoma, ir nudžiugome, juk savas derlius taip malonu! Tačiau tada iškilo problema, kaip jį parsigabenti. Teko kreiptis į pažįstamus, kad bulves parvežtų automobiliu. Yra buvę ir taip, kad užaugusius nemažus moliūgus ar cukinijas tempdavome iki stotelės įsiręžę kartu su kaimynais.

Laikui bėgant, padėtis dėl derliaus transportavimo gerėjo, nes autobusas priartėjo prie „Ąžuolyno“ bendrijos iš abiejų pusių. Dar vėliau mūsų bendrija atsidūrė ir Vilniaus miesto teritorijoje, galėjome naudotis bendrosiomis miesto paslaugomis.

Medeliai taip pat nesnaudė, užaugo ir tapo dideliais medžiais. Po jais ir daržovės jau nebe taip gerai derėjo. Be to, atėjo sunkus metas, dėl įvairių šeimyninių negandų ilgesnį laiką sodo jau nebegalėjome taip prižiūrėti, kaip pirma. Tad jis lyg ir į džiungles virto. Po kiek laiko teko jį gerokai praretinti, nes net ir mūsų bičiuliai paukščiai pasistengė jį užsodinti pačiais įvairiausiais augalais ir medžiais – beržais, pušimis, eglėmis ir t. t. Kai kuriuos jau paaugusius medžius net gaila buvo naikinti, tokie gražūs atrodė.

Ir dabar savame sode gera pabūti – savijauta tarsi kokiame botanikos sode... Ir ne tiek dėl daržovių, kurioms dabar jau reikėtų didelių investicijų, kad augtų, o dėl medžių – obelų, slyvų, vaiskrūmių, kurių, jei ne šalnos, nors vežimu vežk. Čia gerai jaučiasi ir bičiuliai – kaimynų katinas Rikis ir kitų kaimynų šuo Margis, paleistas pasilakstyti: sode nėra tvoros, tad jie kaip ir namiškiai, o ne svečiai.

Vieną juokingą nutikimą dar kaip šiandien pamenu, įvyko jis vos įsigijus sklypelį. Iš tolo stebėjau pilkąją varną atvirame laukelyje, kur buvo susodintos braškės, ir nesupratau, ką ji ten veikia: snapu pakapojusi prie krūmelio, išmesdavo jį į orą – ir taip ne kartą. Prisiartinusi pamačiau, kad nemažai tų krūmelių guli išrauta. Vėliau supratau, kad pilkoji po braškių šaknimis kažkaip užuosdavo grambuolių lervas ir jas iš ten ištraukdavo. Gudrutė padėjėja, negi pyksi ant jos, kai šitaip stengiasi? Juk braškėms šiaip ar taip būtų „šakės“!

Smagu stebėti ir mažą susišiaušusį paukštuką gelsva pasmakre, kasmet tupinėjantį visai arti, kai nuo sodo takelių grėbstomi lapai: lūkuriuoja iš po grėblio išsirangiusio slieko. Juodieji strazdai irgi nepėsti – nė kiek nesibaimindami žmogaus, tarsi vištos kapstosi, kur tik jaučia esant kažko lesamo. O vynuogių tyko jau nuo tada, kai jos dar būna žalios, ir jau panokusiomis mėgaujasi – tomis, kurios sulipusios aukštyn į medžius. Supranta, kad visiems tikrai jų užteks – ir paukščiams, ir žmonėms!