Daržininkė Regina: „Mano sode visuomet nutinka smagių dalykų“

Esu Regina Kalinauskienė. Daržininkyste užsiimu kone keturiasdešimt metų. Viskas prasidėjo 1981 m. kovo 21 d. mano pirmajame kolektyviniame sode. Vėliau jį iškeitėme į dabartinį, čia sodininkauju nuo 1983-ųjų. Kadangi rašau dienoraštį, galiu tiksliai pasakyti, kad pirmasis sodas buvo iškultivuotas 1981 m. balandžio 26 d., apmėžtas – po poros dienų. Bulves pirmąkart pasodinome gegužės 12 d., pomidorus ‘Ryčius’– 27 d., ‘Belaruski’ – birželio 2 dieną. Dienoraštyje daugiausia užrašų apie sodą ir daržą. Ką dirbau, kokius darbus, kaip kas auga, keičiasi. Surašau ir savo „derlius“.

Kartu su vyru norėjome užsiauginti savo daržovių ir vaisių. Svarbu buvo ir kad vaikai matytų, kaip jie auga. Todėl ir susidomėjau daržininkyste bei sodininkyste. O dabar sodas ir daržas turi kitą prasmę – tai vieta būti gamtoje, stebėti, kaip auga augaliukai, juos prižiūrėti. Kai kuriuos augalus – petražoles, pastarnokus, pomidorus – jau daug metų užsiauginu iš savų sėklų.

Daržininkauti man patinka, nes įdomu, kaip auga augalai. Pradžia buvo dėl noro turėti savo daržovių, vaisių, gėlių, o dabar daržininkystė – ne tiek dėl naudos, kiek dėl įdomumo. Įdomu, kaip augalas dygsta, auga, kaip keičiasi, tiesiog įdomu stebėti. Daigus auginu namie, tik vėliau vežu juos sodinti į sodą. Būti sode man – didžiausias malonumas. Žiemos metas, kai sode darbai sustoja, man labai prailgsta. Jau rudenį vėl pradedu laukti pavasario ir sodo darbų pradžios.

Visuomet sakau, kad jei nori būti geras daržininkas, reikia tiesiog mėgti šį dalyką. Žmogui tai turi patikti. Taip pat būtina domėtis. Kai veiklą mėgsti, tai ir pavyksta viskas natūraliai. Nors, žinoma, svarbi ir patirtis. Vienais metais sodini ir jeigu kažkas nepavyksta, kitais metais jau žinai, kad taip nebereikia sodinti. Tai ir yra patirtis. Iš patirties sužinai, ar augalui labiau patinka laistymas iš ryto, ar po pietų, ar augalas geriau auga saulėje, ar pavėsyje. Tuos dalykus gali perskaityti, bet daug ką sužinai iš patirties. Įgyti patirties nėra sunku, tik reikia atsiminti, ką kaip darei. Šiuo metu sodinu augalus į kelias vietas ir stebiu, kur geriau auga.

Pamenu, kad aš pati, pradėjusi sodininkauti, tardavausi su sodo kaimynais. Žinių man taip pat perdavė mano mama, jos klausdavau, kaip ką auginti, mačiau, kaip ji augino. Su bendradarbėmis taip pat pasidalydavome patyrimais ir augalais. Ir dabar dar auginu kai kuriuos augalus, gautus iš kolegių, nors nedirbu jau daug metų. Daug atsakymų į rūpimus klausimus radau knygoje „Sodininko ir daržininko mėgėjo žinynas“ (aut. L. Petkevičienė ir kt.). Šiuo metu informacijos randu ir laikraščiuose, kalendoriuose, internete, klausau radijo. Taip pat tariuosi su kitais sodininkais. Savo sukauptą patirtį perduodu ir jaunesnėms kartoms, ir visiems, kam tik įdomu.

Tiesa, prisipažinsiu, kad derlius man visai nerūpi. Žinoma, prižiūriu, puoselėju, siekiu, kad būtų tvarkinga, tačiau mano sode didelių derlių nebūna. Maloniausias man pats procesas. Na, o geriausios gudrybės, jei norite užauginti gausų derlių, – tai drėgmė, šiluma ir šviesa.

Viską tenka prižiūrėti – ir sodą, ir daržą, ir tvenkinio kraštus. Pasidarau net planą, ką kiekvieną dieną darysiu. Smagiausia man prižiūrėti gėlyną.

Nors po darbų apima nuovargis, jaučiuosi smagiai, kad dirbau. Jeigu kas uždraustų dirbti sode, būtų liūdna.

Iš daržovių labiausiai mėgstu auginti pomidorus ir agurkus. Įdomesni augalai – violetinės bulvės, valgomosios dumplūnės. Mėgstu auginti ir pastarnokus – jie labai skanūs! Dar turiu ajerų, kuriuos užsiauginau iš sėklų. Teko ypač prižiūrėti mažus daigelius, bet dabar jie jau stipriai įsitvirtino prie tvenkinio.

Sode nuolat nutinka įdomių ir linksmų dalykų. Kasmet savo sode aptinku bent kelis bičių spiečius, atlekiančius iš gretimo sodo. Mano sodo gyventojai – žalčiai ir ežiai. Momentai, kai juos pamatai, tikrai įsimintini. Džiaugiuosi, kad mano sode jie randa kuo maitintis ir neišsibaido.

Labai smagi istorija nutiko praėjusį rudenį. Vieną vakarą į sodo namelį atsinešiau iš lauko glėbiuką drėgnokų žagariukų ir padėjau juos prie židinio, kad jie apdžiūtų ir būtų kuo kitą kartą pasikūrenti. Naktį pabundu ir girdžiu, kad kažkas šlepsi kambary. Kol klausiausi, kas gi čia šlepsi, ir svarsčiau, kas tai galėtų būti, tas „šlepsėjimas“ artėjo prie manęs ir staiga... užšoko! Uždegiau šviesą ir pamačiau, kad tai tebuvo varlė. Viešniai teko iššlepsėti į lauką.