Moliūgų auginimas

Moliūgai - vienmečiai žoliniai augalai, prieš mūsų erą auginti Pietų Amerikoje. Iš Teksaso valstijos, kur jie buvo pradėti kultivuoti, XVI a. pateko į Europos žemyną. Plačiai auginami visuose žemynuose. Labiausiai paplitę didieji, kietažieviai  ir kvapieji.Kietažieviai - patys ankstyviausi, derlingi, tačiau skoniu nusileidžia didiesiems moliūgams. Subręsta per keturis mėnesius.Didieji moliūgai gali užauga iki 50-70 kg svorio. Jų vaisiai minkštesni, kai kurios veislės atsparios žemesnėms temperatūroms, vaisiai sunoksta vėliau.Kvapieji moliūgai patys vėlyviausi, užaugina labai įvairių formų ir spalvų vaisius. Net ir ankstyviausios jų veislės ne visada spėja subrandinti vaisius, nes jie užauga per 3-5 mėn. Oro temperatūra turi būti ne žemesnė negu +20, o vieno laipsnio šalna moliūgus sunaikina. Šių moliūgų vaisiai gali išsilaikyti iki 2 metų.

Dirva

Moliūgai gerai auga trąšioje, turinčioje nors šiek tiek humuso, nerūgščioje, purioje, greitai įšylančioje dirvoje. Dirva moliūgams turi būti giliai įdirbta.Moliūgai mėgsta šilumą, todėl jiems auginti parenkama nuo vėjų apsaugota, gerai apšviesta, saulėta ir šilta vieta. Patariama sodinti prie pietinės pastatų sienos, patvoriuose arba šalia komposto ir kitokių žemių krūvų.Geriausia moliūgus auginti po daugiamečių žolių, javų, bulvių, kopūstų, ankštinių daržovių. Siekiant išvengti ligų ir kenkėjų, moliūgų negalima sodinti ten, kur augo agurkai, cukinijos, patisonai.Neigiamai moliūgus veikia šalia augančios bulvės, teigiamai - pupelės, kukurūzai (daug kur pasaulyje moliūgai ir auginami kartu su kukurūzais - dėl to abiejų derlius smarkiai padidėja).

Moliūgai jautrūs šalnoms, todėl sėjami vėlai, pradėjus žydėti alyvoms (kai dirva sušyla iki 12-13 laipsnių).Moliūgai sudygsta greičiau, kai sėklos prieš sėją pabrinkinamos: 2-3 valandas pamirkoma 45-50 laipsnių vandenyje, susukama į drėgną audinį ir 2-3 dienas iki sėjos laikoma kambario temperatūroje.Į šaltą dirvą pasėtos sėklos ne dygsta, bet pūva. Moliūgai sėjami taip, kad būtų apžerti 3-4 cm žemės sluoksniu. Jei sėjant dirvoje trūksta drėgmės, moliūgai sunkiai dygsta, lėčiau auga. Rekomenduojama į kiekviena duobutę pilti 1,5-2 litrus šilto vandens. Sėklos užberiamos kompostu. Sėjame po 3 sėklas. Atstumas tarp augalų - vienas metras.Norint apsidrausti dėl šalnų keliamo pavojaus, sėklas galima pasėti skirtingame gylyje. Jei sekliau pasėtų sėklų anksčiau išdygę daigeliai apšąla, jie išraunami. Lieka augti giliau pasėti ir vėliau sudygę daigeliai. Jei šalnų nebūna,  išraunami vėliau sudygę moliūgai.Sudygus daigams ir susiformavus vienam dviem tikriesiems lapeliams, toliau augti paliekamas tik vienas - stipriausias didžiojo moliūgo augalas. Kietažievio ir muskatinio moliūgo paliekami du šalia augantys daigeliai. Užaugus 4-5 lapeliams, silpnesnysis daigelis nugnybamas, kad raunant nebūtų pažeista šaknų sistema.Norint gauti ankstyvą ir gausų moliūgų derlių, sodinami iš anksto išauginti daigai. Sėklos daigams balandžio viduryje sėjamos tiesiai į polimerinius puodelius, pripildytus paruošto durpių mišinio. Daigai, turintys 3-4 tikruosius lapelius, į dirva sodinami tik gegužės pabaigoje. Daigai sodinami iki pirmųjų sėklaskilčių. Jei reikia - pridengiami.

Auginimas

Rudenį dirvą, kurioje augs moliūgai, reikia gerai patręšti. Į 10 kv. m iškratoma 40-60 kg mėšlo, išberiama 400 g kalio chlorido ir 600 g superfosfato. Pavasarį, prieš moliūgų sėją išberiama 300 g amonio salietros.TręšimasMoliūgai tręšiami išretinus, iš daigų auginami moliūgai - jiems prigijus (po 10-12 dienų nuo sodinimo). Reguliariai trąšų tirpalu laistomi moliūgai duoda didžiausią derlių.Grynu vandeniu moliūgų nereikia laistyti. Paruošiamas silpnesnės negu paprastai (0,05-0,1 proc.) koncentracijos tirpalas. 10 l vandens ištirpinama 5-10 g mineralinių trąšų mišinio. Azoto trąšų perteklius skatina lapų ir stiebų augimą ir silpnina žydėjimą ir vaisių mezgimą.Kad vaisiai būtų didesni ir greičiau sunoktų, augalus reikia atitinkamai formuoti. Didžiausią derlių augina pagrindinė virkščia, todėl auginti šoninius ūglius nepatartina: vaisiai ilgiau bręs arba gali nesubręsti.Ant vieno moliūgo augalo leidžiama augti ne daugiau kaip 2-3 vaisiams. Tada jie užauga laibai dideli, o kiekvieno augalo derliaus masė nesumažėja. Nereikalingi vaisiai šalinami tada, kai paliekamieji jau yra užaugę iki teniso kamuoliuko dydžio. Tuo pat metu patrumpinami ir stiebai, paliekant virš paskutinio vaisiaus po du lapus. Kol moliūgų lapai užskleidžia dirvą, purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės.Moliūgai labai reiklūs drėgmei, tad, kai dirva sausa, juos būtina laistyti.Derliaus nuėmimas ir laikymas

Moliūgai yra labai jautrūs šalnoms, todėl nuimami joms dar neprasidėjus. Pakanka nagu paspausti moliūgo odelę ir, jei duobutės nelieka - vaisius tinkamai sunokęs. Moliūgai skinami rugsėjo pabaigoje, iki šalnų, ir tik saulėtą dieną. Vaisiai pjaunami paliekant 10-15 cm kotelį, nes be jo moliūgai prasčiau laikosi. Nuskinti moliūgai keletą dienų džiovinami saulėje. Net ir nuskynus ne visiškai sunokusiuos, gerai vėdinamoje patalpoje vaisiai visiškai sunoksta ir išsilaiko iki gruodžio mėnesio. Nuskinti subrendę moliūgai gerai išsilaiko iki gegužės mėnesio, jų skonis gerėja, nes krakmolas pamažu virsta į cukrų. Nuolat tikrinkite, ar moliūgai nepradeda pūti.

Moliūgų ligos ir kenkėjai

Amarai kolonijomis gyvena apatinėje lapų pusėje ir siurbia augalo sultis, o kai jų prisiveisia daug, užpuola ir ūglius, ir žiedus, net vaisių užuomazgas. Lapai susiraito, deformuojasi, gelsta. Pažeisti augalai skursta, byra vaisių užuomazgos ir galop augalai žūva.Moliūgus, agurkus, aguročius ir kitus moliūginius augalus, jų daigus puola daiginės muselės, kurios pasirodo gegužės mėnesį ir deda kiaušinėlius į sukastą sklypą. Lervos - baltos kirmėlaitės pasiekia sėklas arba daigus, įsiskverbia į juos, pažeistos sėklos žūva, o daigai nuvysta.

Rauplėmis (Cladosporium cucumerinum Ell. et Arth.) dažniau apsikrečia agurkai, rečiau moliūgai, melionai, arbūzai. Šios ligos sukėlėjai dauginasi ant javų ir žolių, todėl plitimą skatina infekuoti šiaudai ir rudenį nesuarta dirva.Ant lapalakščio atsiranda 0,5-1,5 cm dydžio rudų, kampuotų, su būdingu šviesios spalvos apvadu dėmių. Po kiek laiko dėmėse sudžiūvę audiniai iškrinta, lapai pasidaro skylėti. Žaizdos gali būti tokios gilios, kad pasiekia sėklų kameras.Rauplių sukėlėjai žiemoja sirgusių augalų liekanose. Užkratą perneša vėjas, vabzdžiai, perduodama ir per priežiūros įrankius. 

Straipsnio šaltinis: www.asa.lt